Pirmosios Kalėdos be artimo žmogaus

Šventės sustiprina netektis. Tuščia kėdė per Kūčias skauda labiau nei bet kuris vasario antradienis, ir tai žinant iš anksto lengviau pasiruošti.

Pasikalbėti iš anksto

Didžiausia klaida — kai kiekvienas šeimos narys kenčia atskirai, apsimesdamas, kad viskas normalu. Likus kelioms dienoms, paprastas pokalbis: švenčiame kaip visada, kitaip ar nešvenčiame? Kas išdrįs gaminti jo firminį patiekalą? Norime jį paminėti prie stalo ar verčiau ne? Teisingo atsakymo nėra; yra jūsų atsakymas.

Skirti jam vietą

Kas nutylima, slegia labiau. Daugeliui šeimų palengvėja aiškiai skyrus žmogui vietą:

• Tostas už jį vakarienės pradžioje.
• Pagal seną lietuvišką paprotį — tuščia lėkštė jo vietoje prie Kūčių stalo, arba žvakė jo memoriale, kurią gali uždegti ir toli švenčiantys.
• Jo receptas, pagamintas „taip, kaip jis darydavo“, nors taip niekada nepavyksta. Niekada nepavyksta — iš to juokiamasi, o juoktis ir verkti vienu metu ir yra sveikai išgyvenamas gedulas.

Leidimas viskam

• Leidimas apsiverkti prie kūčiukų — ir gerai jaustis be kaltės: džiaugtis nėra išdavystė.
• Leidimas anksti išeiti arba visai neiti. Pirmaisiais metais užtenka vien išgyventi šventes.
• Leidimas pakeisti aplinką: yra šeimų, kurios tais metais vakarieniauja kituose namuose ar išvažiuoja — ir tai jas išgelbsti.

Su vaikais

Vaikams reikia, kad šventė toliau egzistuotų. Galima saugoti jų džiaugsmą ir kartu įtraukti atminimą: tegul jie patys pakabina „jo“ žaisliuką ant eglutės ar išrenka senelio nuotrauką ant stalo. Taip jie išmoksta svarbiausią pamoką: galima mylėti tą, kurio nebėra, ir toliau švęsti gyvenimą.