Penki gedulo etapai, paaiškinti paprastai

Beveik visi yra girdėję apie „penkis gedulo etapus“, kuriuos aprašė psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross. Jie padeda įvardyti tai, ką jaučiame — jei tik suprantami teisingai: tai ne laiptai, kuriais lipama pakopa po pakopos, o būsenos, kurios ateina ir praeina.

Penki etapai

• Neigimas. „Negali būti.“ Protas savaip sušvelnina smūgį; tai apsauga, ne beprotybė.
• Pyktis. Ant gydytojų, ant gyvenimo, ant savęs, net ant išėjusiojo. Jis nemalonus, bet yra proceso dalis.
• Derybos. Visi „o jeigu…“: o jeigu būtume anksčiau nuėję pas gydytoją, o jeigu būčiau ten buvęs. Permąstyti tai, kas neįmanoma, — bandymas susigrąžinti kontrolę.
• Liūdesys. Gilus skausmas priimant tikrovę. Tai savaime ne depresija — tai sveika reakcija į milžinišką netektį.
• Susitaikymas. Tai nereiškia, kad viskas gerai ar kad pamiršome. Tai reiškia išmokti gyventi su netektimi.

Ko niekas nesako

Etapai maišosi, kartojasi ir neturi kalendoriaus. Antradienį galima būti susitaikius, o trečiadienį — pykti, ir abu dalykai normalūs. Lygintis su kitų gedulu tereiškia pridėti sau kaltės.

Kada kreiptis pagalbos

Jei po kelių mėnesių skausmas trukdo valgyti, miegoti ar dirbti, arba kyla minčių susižaloti — laikas pasikalbėti su specialistu. Prašyti pagalbos gedint taip pat natūralu, kaip gipsuoti lūžusį kaulą.

Ritualai padeda

Aplankyti kapą, parašyti laišką, perskaityti memoriale paliktas užuojautas, uždegti žvakę svarbiomis dienomis… Maži ritualai skausmui suteikia vietą ir formą. O tai po truputį sudėlioja viską viduje.