Žvakės, laurai ir balandžiai: atminimo simboliai

Aplink mirtį žmonės nuo seno nuaudė simbolių kalbą. Ją pažinti — tai suteikti prasmę gestams, kuriuos darome beveik nesusimąstydami.

Žvakė

Uždegti liepsną už mirusiuosius — vienas universaliausių ritualų: šviesa, kuri dega, kai žmogaus nebėra, maža bendrystė prieš tamsą. Nuo romėnų aliejinės lempelės iki žvakės šarvojimo salėje ir žvakių jūros Vėlinių vakarą kapinėse — o šiandien ir iki virtualios žvakės memoriale — gestas tas pats: „tavo šviesa tebedega manyje“.

Lauras

Nugalėtojų vainikas Graikijoje ir Romoje, lauras laidotuvėse sako kai ką gražaus: šis gyvenimas buvo pergalė. Todėl gedulo vainikai yra vainikai — apskritimai be pradžios ir pabaigos, taip pat ir to, kas nesibaigia, simbolis.

Balandis

Daugelyje skirtingų tradicijų — pasiuntinys tarp dangaus ir žemės, jis simbolizuoja ramybėje iškeliaujančią sielą. Balandžių paleidimas per atsisveikinimus tebesaugo tą senąją prasmę.

Gėlės

Grožis, kuris trunka trumpai: kaip tik todėl jos lydi mirtį nuo paleolito — rasta dešimčių tūkstančių metų senumo kapų su gėlių žiedadulkėmis. Jos primena, kad laikina taip pat yra brangu.

Eglė ir tuja

Lietuvos kapinių medžiai: visada žali (gyvybė, kuri tęsiasi) ir tiesiai kylantys į dangų. Eglių šakomis nuo seno klojamas paskutinis kelias — visžalis takas, palydintis namo.

Nauji simboliai seniems gestams

Internetinis memorialas paveldėjo šią kalbą: žvakė, uždegama vienu paspaudimu, virtualios gėlės, lauras In Memoriam logotipe. Keičiasi pavidalai; žmogiškas poreikis įprasminti atminimą lieka nepakitęs.