← Grįžti į tinklaraštį

Trumpa nekrologų istorija: nuo pergamento iki interneto

Viešai pranešti apie mirtį — poreikis, senas kaip patys miestai. Keitėsi tik skelbimų lenta.

Varpai ir bažnyčios skelbimai

Šimtmečius žinia sklido iš lūpų į lūpas ir varpo dūžiais: gedulingas skambinimas apie mirtį pranešdavo visam kaimui. Bažnyčiose būdavo skaitomi tą savaitę mirusiųjų vardai — tas skaitymas iš esmės ir buvo bendruomenės nekrologas.

Spausdintas nekrologas

Su spauda atsirado atminimo kortelės ir pranešimai apie mirtį, kuriuos šeimos dalydavo, o su XIX amžiaus laikraščiais — moderni užuojautos skiltis: tas rėmelis su kryžiumi, vardu ir datomis, kuris daugiau nei šimtą metų buvo oficialus būdas sužinoti, kas mirė. Daugelyje namų laikraštį pradėdavo skaityti būtent nuo nekrologų.

XX amžius: pakilimas ir kaina

Nekrologas spaudoje tapo ir socialiniu simboliu: kuo didesnis rėmelis, tuo svarbesnė šeima. Skelbimas kainavo — ir tebekainuoja — brangiai, o galiojo lygiai vieną dieną.

Skaitmeninė era

Internetas panaikino du amžinus apribojimus: vietą ir laiką. Internetiniam memorialui nereikia sutalpinti gyvenimo į keturias eilutes, ir jis nedingsta su vakarykščiu laikraščiu. Jis prideda ir kai ką naujo: dalyvavimą. Užuojautos, anksčiau buvusios privačios, dabar susirenka vienoje vietoje, o gyvenantis toli gali atsisveikinti taip pat, kaip gyvenantis šalia.

Kas nesikeičia

Gilusis poreikis tas pats nuo varpų laikų: pasakyti pasauliui, kad žmogus buvo svarbus, ir duoti bendruomenei vietą, kur būti kartu. Tik dabar ta vieta neišnyksta.

Nekrologo sukūrimas trunka kelias minutes — jis lieka paskelbtas visam laikui. Sukurti nekrologą

Taip pat gali praversti